KAS YRA MEDITACIJA. Kaip ir kam medituoti ? Ar būtina medituoti  lotoso pozoje? Ar egzistuoja čakros, ar veika asanos, mantros ir mandalos ?

OLEGAS
Medituoti – reiškia  ne galvoti apie ką nors, o  stebėti. Ar visi mes mokame stebėti ? Atrodo, kad taip – kas  nėra sėdėjęs prie lango, žiūrėdamas į gatvę? Kas nėra gulėjęs ant žolės, žiūrėdamas į debesis? Kitas dalykas, kad aktyviame amžiuje mes darome tai itin retai – vis kažkur skubame, todėl vis dažniau važinėjame , o jei ir stebime, tai tris dalykus : kiek pas mus liko pinigų, ką rodo per televiziją ir ką daro vaikai. Vidinius pojūčius prisimename, kai kas nors ne taip – šalta, alkana, troškina, dantį skauda ar skrandį.
Ir, tiesą sakant, kas čia labai įdomaus – stebėti savo kvėpavimą? Dar užmigti gali, o išorinis pasaulis toks įdomus....
Tačiau meditacija – tai daugiau, nei stebėjimas – tai toks tylus stebėjimas. Kai galvoje išjungiame nuolat įjungtą minčių “radiją”. Paprastai ką nors stebėdami mes visa tai savo mintyse įvardijame, vertiname bei siejame (asocijuojame) su kuo nors kitu. Tarkime, jei jūs stebite einančią gatve moterį, jūsų sąmonėje atsiranda ne tik judančios moters vaizdas bei jos batų kaukšėjimas. Šalia to jūsų galvoje dar vyksta komentuojantis procesas: ” atrodo įsitempusi... kiek per stora... kažin kur skuba... o –štai , rodos, jos kažkas laukia... O kas laukia manęs ? Niekas... Liūdna ...” ir t.t.
Nemąstyti žodžiais žmonės negali – patikrinkite, kiek laiko jums tai pavyks be treniruotės. Penkiolika sekundžių? Minutę? Na, jei minutę – tikriausiai, esate meditavę...
Žodžiai ir vaizdai. Vaizdai ir žodžiai. Nepraeina nei penkiolikos sekundžių... Idealiu atveju medituoti – tai kreipti dėmesį į pauzes tarp šių žodžių. Kai baigiasi viena mintis ir dar neprasidėjo kita, būna pauzė. Štai šias pauzes po truputį ir ilgini.
Tačiau svarbu neatsiduoti ir vaizdiniams prisiminimams . Medituojantis stebi šiuos prisiminimus arba koncentruoja dėmesį į vieną iš jų.

Vienas rusų darbininkas apsilankė Indijoje. Jį pakvietė į svečius jogai. Šeimininkai pastatė ant stalo degtinės butelį, susėdo aplinkui ir ėmė į ją ilgai žiūrėti. Po kiek laiko jie žiūrėdami... apsvaigo!
Darbininkui tai labai patiko. Grįžęs namo jis irgi nusipirko degtinės butelį, pastatė ją, atsisėdo ir ilgai ėmė į ją žiūrėti. Po kiek laiko jis krito negyvas. Išsigandusi žmona iškvietė greitąją. Medikai konstatavo mirtį. Žmona paklausė, kokia mirties priežastis.
- Suprantate, jis paspringo savo seilėmis...
Ar tai reiškia, kad medituoti – tai tiesiog imti ir išjungti norus, mąstymo procesą bei palikti galvą tuščią, kaip, tikriausiai, yra karvės ar idioto galvoje? Ne visai.
Mes ne veltui esame homo sapiens rūšies atstovai. Mes negalime nemąstyti. Medituoti – tai ne nustoti mąstyti visai, bet atsistoti šalia savo mąstymo. Tai reiškia būtent stebėti, kas vyksta su manimi: kaip aš kvėpuoju, ką įsivaizduoju, ką sau savo mintyse kalbu. Pradedant medituoti dažniausia kliūtis – nepatogi poza, fantazijos bei vidiniai dialogai. Kai kas mano, kad medituoti būtinai reikia tam tikroj pozoje – jei tu praktikuoji dzen – tai ant kulnų, jei jogą – tai lotoso pozoje. Štai ir kenti skausmus pėdose, o ištiesta nugara ima mausti! Jei atkenti šį skausmą – dar ne viskas, nes nejučiom susitapatini su savo fantazijomis ir imi kur nors mintimis keliauti.
Tačiau medituoti – tai nereiškia viso šito nejausti, ir, kaip  kai kas įsivaizduoja,  “atsiduoti nirvanai ”. Ne, kaip tik visus šiuos pojūčius bei savo mintis tenka išmokti pirmiausiai pastebėti ir tarsi “išeinant iš jų lauk” vėl atsidurti šalia jų bei imti juos stebėti.  Užsimiršai – vėl  grįžti į mintis – ir vėl atgal.
Meditacijai iš tiesų nebūtina statiška poza – galima  medituoti ir vaikščiojant, ir šokant, ir gulint ir net valgant. Galima medituoti kartojant mantras ar sukantis aplink savo ašį. Svarbu, kad tuo metu liktumei dėmesingas.
Sakoma, kad statiškos meditacijos – tarkime, joga, geriau padeda žmogui, mokančiam reikšti jausmus. O jei žmogus jausmų reikšti nemoka, yra užsiblokavęs fiziškai bei emociškai – jam iš pradžių reikėtų išmokti “išsikrauti”. Čia padeda ir į kūną orientuota psichoterapija, ir geštalto terapija, ir taip vadinamos “dinaminės” arba rytų mistiko Ošo sukurtos meditacijos. Jų pradžioje žmogus giliai kvėpuoja, šokinėja, kratosi, šūkauja, leidžia pasireikšti pykčiui ir ašaroms. Po to būna “stop” fazė, kai medituojantis visa tai savyje stebi.
Ką duoda meditacija?
Jei visai atvirai, į šį klausimą labai nesinori atsakyti. Todėl, kad atsakius į jį žmogui nežinančiam atsiranda lūkesčių. Jei pasakysi, kad meditacija padeda nusiraminti, neramūs žmonės ateis į meditaciją kaip į procedūrą. Ir lauks: kada gi jiems praeis nerimas. O jei pasakysi, kad meditacija mažina agresyvumą, lauks iš meditacijos, kada gi išnyks tas prakeiktas agresyvumas. Tačiau tokie lūkesčiai trukdo medituoti. Ir gimdo tokius žmones, kurie sako : “a, nieko neišėjo – lankiausi aš ir jogoje, ir pas “ošistus”, ir dzenbudizmu domėjausi, ir netgi “Hare Krišna” dainavau – vis vien kaip bijojau bei pykau , taip ir dabar tai darau.”
Meditacija – tai ne vaistas. Tai – stebėjimo procesas. Ir jei tu stebi ką nors, tai nežinai, kas ten bus. Ką tu žinai, kas prabėgs žiūrint pro judančio traukinio langą? Kitaip tavo stebėjimas virstų laukimu. O laukimas veda į nusivylimus.
Pradedantis medituoti dažniausiai laukia, siekia, tikisi. Kažkas sakė, kad bus vaizdinių – na ir kur jie ? O kur žadėtas katarsis? O kur ramybė? Tačiau geriau jam nusivilti kuo greičiau ir...vis vien medituoti.
Medituoti geriau nelaukiant, kas bus.  Nuostata – aš nežinau, ką aš ten rasiu, ką pastebėsiu ir kas man atsitiks.
Kas atsitiko man ?
Didesnę savo jaunystės dalį  aš ieškojau būdų nerimui sumažinti. Taip jau išėjo, kad gyvenime nerimas man labiausiai trukdė. Ieškodamas efektyvių priemonių, atradau autogeninę treniruotę, savitaigą, grupinę terapiją, neurolingvistinį programavimą, psichoanalizę, psichodramą. Kažkada praktikavau jogą, paskutiniais šešeriais metais – taiči. Bendras visų šių metodų ir krypčių rezultatas – darausi ramesnis, labiau pasitikiu savimi.
O štai paskutinius du metus aš praktikuoju visokias aktyvias meditacijas . Rezultatas visai kitoks: darausi ne ramesnis, o gyvesnis. Netgi, sakyčiau, jautresnis ir lengviau užsiplieskiu – ir  tai su mano, flegmatišku temperamentu! Tačiau viso šito dėka ateina nauja gyvenimo kokybė. Ne, aš nesu ramesnis iš karto, tačiau tapdamas emocionalesnis labiau save reiškiu, mažiau bijau konfliktų – ir per tai galų gale ateina kažkoks kitoks pasitikėjimas savimi – ne ramus, o labai gyvas pasitikėjimas. Tačiau jokiu būdu negaliu sakyti, kad meditaciją reikėtų praktikuoti tikslingai – tarkime, kad taptumei ramesnis ar gyvesnis.
O kam gi tuomet meditacija reikalinga? – nustebs žmogus. Atsakymas toks: jei jums dar kyla klausimų apie reikalingumą, vadinasi, jums dar medituoti ankstoka. Domėkitės fizine kultūra, lankykitės pas psichoanalitiką, dalyvaukite įvairiuose pozityvaus mąstymo seminaruose. O jei jums tiesiog įdomu, kas būna, kai nežinai, koks turi būti rezultatas nuo savęs išjudinimo ir savęs stebėjimo be minčių – prašome  į meditaciją. Kartu daryti ją ir efektyviau, ir smagiau.

DALIA

                      Paprastai mes ateiname praktikuoti meditacijos su didžiuliu bagažu. Jis dažnai susideda iš mūsų vaikystės istorijų, nutrūkusių ar nesėkmingų santykių. Kartais mes ateiname atsikratyti  fizinių negalavimų, kuriuos gydytojai įvardina kaip psichosomatinius. Kartais atrandame meditaciją kentėdami nuo įvairiausių priklausomybių bei traumuojančių įvykių. Ir beveik visuomet viliamės meditacijos pagalba atsikratyti šio bagažo. Mes tikimės, kad, jei išmoksime teisingai medituoti, mus apims didžiulė palaima, ramybė, meilė, o visi neigiami išgyvenimai iš mūsų gyvenimo išnyks.
Taigi, apie meditaciją ir dvasingumą mes turime nepaprastai daug fantazijų. Be to, medituoti – savotiškas išskirtinumo bruožas. Mes įsivaizduojame, kad medituodami galime tapti didingais, spinduliuojančiais, kažkuo ypatingais, “ne tokiais kaip visi”. O su kuo gi mes susiduriame iš tiesų? Su labai paprastu dalyku.

Buda yra pasakęs, kad dvasinės praktikos metu mes turime pamatyti ir išgyventi gyvenimą tokį, koks jis yra.

O koks jis yra?  Pagal Budą – jis pilnas kančios. Medituodami mes iš tiesų neišvengiamai susiduriame su kančia ir nepasitenkinimu. Bet jei mes tai ignoruosime ir tyrinėsime tik malonius, gražius ir didingus gyvenimo aspektus, jei ieškosime tik pažadėtosios žemės lobių, tai mūsų ieškojimai neabejotinai išaugs į dar didesnę kančią. Taigi, mes nepradedame nuo fantazijų ir sapnų – tai būtų tik laikinas užsimiršimas ir išsigelbėjimo iliuzija.

Meditacija  nėra dvasinės ekstazės, ramybės ar palaimos siekis. Tai nėra ir būdas tapti geresniu.

Meditacija tiesiog sukuria erdvę, kurioje galime įsisąmoninti, kaip mes apgaudinėjame save, kaip proto pagalba paspendžiame sau patiems begales spąstų, galime pamatyti savo slaptas baimes ir pasąmoningą agresiją. Pradžioje tai gali mus nuliūdinti ir nuvilti. Tai suprantama – juk mes ieškojome gėrio, grožio ir palaimos. Štai kodėl dažnas iš mūsų tik pradėjęs medituoti išsigąsta “neigiamų energijų”  ir nusprendžia, kad nepageidautini patyrimai ateina iš šalies – mokymas netikęs, mokykla ne ta, mokytojas blogas, o gal šalia sėdintis kaimynas skleidžia pykčio ar baimės bangas, kurios persiduoda mums. Taigi, šiuo atveju mes galime pasielgti dvejopai.
Pirmas variantas – mes pasielgiame pačiu paprasčiausiu būdu. Atsakomybę už savo jausmus perkeliame į išorę: tarkime, keliose meditacijose sudalyvavę su panieka tariame: “Žemos energijos ne man”. Arba dar stipriau:  “Tai pavojinga, tai man kenkia, o ne padeda!”  Pasakėme – ir keliaujame kuo toliau – ieškoti  kitos meditacijos mokyklos ar kito mokytojo.
Kitas būdas – blaivesnis. Mes į tas pačias mintis apie blogį išorėje pažvelgiame kaip į savo projekcijas. Tai reiškia, kad mes prisiimame atsakomybę už tai, kas vyksta su mumis ir tampame savo minčių liudininkais. Šis žingsnis tikrai nėra lengvas, štai kodėl, manau, mums paprastai neišeina pradėti medituoti vieniems – be mokytojo ir be grupės. Jie mums reikalingi kaip veidrodžiai atspindintys mūsų vidinį procesą ir kaip bendrakeleiviai, neleidžiantys mums užsisvajoti, bet padrąsinantys ir suteikiantys paramą šioje kartais bauginančioje kelionėje. Kodėl ji gali atrodyti bauginanti?

Tik pradėję medituoti, mes patenkame į didžiulį vidinį chaosą.

Meditacijos pradžia  primena namo remontą – aplink nuolaužos, dulkės, purvas, švarios vietos nesurasi. Tai erzina, ir, atrodo, galo nematyti. Buvusi tvarka visiškai sugriauta. Bet mes žinome, kad suremontavę namą galėsime džiaugtis nauja tvarka. Lygiai taip pat medituodami mes keliaujame per juodą savo sielos naktį, nes mus veda vizija, kad nueisime į tą vietą, kur mums reikia.
Taigi, medituodami pirmiausiai mes susiduriame su įvairiausiomis savo problemomis bei paslėptais asmenybės aspektais. Bet kuo toliau medituojame, tuo labiau išauga mūsų sugebėjimas savo mintis bei jausmus pastebėti kaip paprastus energijos  fenomenus, kokie jie bebūtų – kilnūs ar gėdingi, žemiški ar priklausantys dvasinei sferai. Mes pradedame pastebėti, kokiu būdu mes suteikiame galios savo mintims ir jausmams. Pastebime, kad kovodami su jausmais ar mintimis mes tik dar labiau juos sustipriname. Nepaisant to, kad nemažai meditacijos vadovėlių kviečia nuraminti mintis!

Deja,  bandymas nuraminti mintis – tik dar vienas būdas jas sustiprinti.

Taip, tik labai  pamažu mes  išmokstame atsisakyti kovos su mintimis,  tiesiog pradedame stebėti jas tarsi beribiame danguje praplaukiančius debesis. Meditacija mus išmoko ne kovoti su įvairiais savo vidinio pasaulio aspektais, o panaudoti dvasiniam augimui viską, kas iškyla mūsų vidinėje erdvėje.
Yra daugybė meditacijos technikų. Tačiau pagrindinis meditacijos įrankis – dėmesingumas. Jis padeda mums palaikyti ryšį su mūsų gyvenimo situacijomis. Mes stebime savo nerimą, nesupratimą, agresyvumą, aistras tarsi pro mikroskopą. Mes nevertiname – čia puiku, o štai čia blogai, čia reikėtų pataisyti. Mūsų uždavinys vienas – tiksliai atspindėti tai, kas yra. Dėmesingumas įmanomas tik būnant dabarties momente – jis neturi jokio ryšio su praeitimi ar ateitimi. O kam reikalingas dėmesingumas?
Medituojant ir lavinant dėmesį auga mūsų sąmoningumas. Sąmoningumas – tai sugebėjimas suprasti tai, ką pastebėjome dėmesingumo pagalba. Tai sugebėjimas matyti iš tam tikros perspektyvos – ne vien atskiras vienas su kitomis nesusijusias detales, bet visą situaciją pamatyti kaip harmoningą visumą.
Štai dar vienas paradoksas. Meditacijai reikalinga ne tiek valia, kiek pasyvumas, supratimas. Pastangos čia padėti negali. Juk neįmanoma stengtis gyventi natūraliai – efektas bus priešingas.
Vienuolis  paklausė vieno iš senųjų kinų meditacijos meistrų:
-  Kas yra kelias?
Meistras atsakė:
-  Kelias – tai paprastumas, natūralumas.
-  Kaip, – tęsė  vienuolis, – aš turėčiau juo sekti?
-  Kai tu  bandai juo sekti, – atsakė Meistras, – tu  nukrypsti nuo jo.
Štai ir atsiranda sunkiai suvokiama situacija – einame link ramybės šaltinio, susiduriame su vidine kliūtimi ir... ne kovojame su šia kliūtimi, o stebime ją! Tai mums be galo neįprasta – kas nenorėtų numesti į pakelę akmens, gulinčio mums skersai kelio? Bet meditacijos meistrai sako: “Stebėk. Tavo rankos nejučiom išsitiesė link akmens? Stebėk rankas. Kilo mintis netiesti rankų? Stebėk šią mintį.”
Ar tai reiškia, kad mes turėtumėm atmesti visas pastangas? Manau, kad ne. Bandykime, stenkimės, bet būkime tuo pačiu sąmoningi. Galbūt, kažkada pamatysime, kad pastangos mums nebereikalingos, jos atkris savaime, natūraliu ir paprastu būdu. Nes paaiškės, kad ramybės šaltinis – šiapus akmens.
Jei mes praktikuojame meditaciją, ilgainiui ji tampa neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi, kitaip tariant, mūsų gyvenimas tampa meditatyvus. Nušvitęs rytų mistikas Ošo yra pasakęs: “Meditacijos paslaptis – menas pamiršti tai, ką išmokai”. Juk iš tiesų, jei mes gyvename dabarties momente, argi mes galime mechaniškai kartoti tą patį, ką išmokome vakar? Ar mes velkame negyvą praeities naštą ant savo pečių? Juk jeigu mes esame dabartyje, mes esame atviri gyvenimui, ir mūsų gyvenimas tampa nenusakomas, visada šviežias ir nuolatos atsinaujinantis. Medituojančiam žmogui darbas tampa įdomus tarsi žaidimas, malonus tarytum šokis. Kai tuo tarpu nemedituojančiam tiek žaidimas, tiek šokis kartais būna panašus į darbą – į tai, ką reikia padaryti.

Meditacijos poveikis pradeda išryškėti dažniausiai tuomet, kai mes nustojame kažko tikėtis.

Prisimenu, pirmais meditacijos praktikos metais mano lūkesčiai buvo milžiniški. Aš intensyviai galvodavau: “Na, kur gi tie nuostabūs pokyčiai? Kur palaima, kur visa apimanti meilė?” Šie lūkesčiai sukeldavo man nuolatinę įtampą. Teko daug kartų patikėti tuo, kad manyje kažkas iš esmės pasikeitė ir lygiai tiek pat kartų nusivilti. Galiausiai išmokau juoktis iš savo ego žaidimų ir nebežiūrėti į rezultatą taip rimtai. Mane kuo toliau, tuo labiau pradėjo žavėti pats ieškojimo procesas ir vilioti kelio, apimančio savyje visus gyvenimo aspektus, grožis. Štai tuomet, kai man tai tapo nebeaktualu, ir pradėjo išryškėti meditacijos poveikis. Koks jis būna?
Net ir nežinau, ar galėčiau pasakyti ką nors konkretaus.  Kiekvienam jis gali būti vis kitoks. Juk meditacija negali duoti nieko, ko mes ir taip neturėtumėm savyje, ji tiesiog išmoko mus būti vienumoje, tik su savimi, kad išmoktumėm pajusti savo esybės skonį. Augant mūsų sąmoningumui pamatome savo viduje daugybę sluoksnių, apsaugančių mus nuo gyvenimo, išmokstame jų nebijoti ir eidami per juos žingsnis po žingsnio vis artėjame link tikrosios savo esybės.